Juridinio asmens koncepcija: Įmonė maža valstybė?

Teisės teorijoje galima aptikti gausybę juridinio asmens prigimties teorijų, kurių pamatinės idėjos suformuotos- dar senovės Romos laikais. Vis dėlto daugumų jų akcentuoja juridinio asmens atskirumą ir subjektiškumą bei nenagrinėja jo „esybės“, kadangi apsiriboja tik juridinio asmens prigimties nagrinėjimu ir santykių dėl su juo susijusių fizinių asmenų gvildenimu, atsiejant juridinį asmenį nuo visuomenės kaip įtakojančio veiksnio. Tokiu būdu sudaroma tarsi „labaratorinė“ aplinka, be realioje aplinkoje esančių faktorių, kiekvienos iš teorijų hipotezių pagrindimui ir/ar atmetimui.

Tačiau apžvelgiant daugelį egzistuojančių juridinio asmens prigimties teorijų aptikau vieną, kuri išsiskyrė savo kompleksiškumu ir požiūriu į juridinį asmenį „kitu kampu“. Minėta teorija nagrinėja juridinį asmenį plačiau nei privatinės teisės apimtimi, kartu pasitelkdama ir politines teorijas. Atkreiptinas dėmesys, kad ši paradigma nors ir nėra dažnai aptinkama tarp juridinio asmens teorijų, tačiau nėra nauja (Daniel J.H. Greenwood, Markets and Democracy: The Illegitimacy of Corporate Law,74 UMKC L. REV. 41, 47, 58 (2005).

Įmonė kaip politinė bendruomenė

Įmonės yra koherentiškos sistemos, kuriose pareigos ir teisės, įgaliojimai ir valdžia, privalumai ir trūkumai yra paskirstomi. Įmonė – tai valdymo sistemos forma (Stephen Bottomley, From Contractualism to Constitutionalism: A Framework for Corporate Governance, 19 SYDNEY L. REV. 277, 277 (1997)). Pažymėtina, kad įmonės kaip politinės bendrijos koncepcijoje įmonė gretinama su valstybe.

Tobula ir netobula bendruomenės

Valstybė yra suprantama tobula bendruomenė, kadangi jos tikslas savarankiškumas (t.y. galimybė išgyventi kaip atskiram subjektui) ir žmonių laimė. Tokia, taip vadinamoji tobula visuomenė, yra sudaryta iš daugybės netobulų bendruomenių - šeimų, giminių, kaimų ir pan. Vis dėlto daugelis šių bendruomenių, nors ir siekia panašaus tikslo – savo narių gerovės, tačiau jos nėra visiškai savarankiškos. Kiekviena iš netobulų bendruomenių taikosi į tam tikrą visuotinės gerovės aspektą, o valstybės tikslas apimti visus (kartu ir netobulų bendruomenių) bendros gerovės aspektus. Nors valstybė yra tobula visuomenė, kuri įkūnija aukščiausiojo gėrio siekimą, tačiau ji neapsprendžia netobulų visuomenių tikslų. Pasak Aristotelio valstybė siekia tikslų, kurie apima siauresnius netobulų visuomenių, iš kurių sudaryta valstybė, tikslus.

Antras netobulos bendruomenės požymis, kuris yra priešingas bendruomenės ir jos narių amalgamacijai yra suverenas – asmuo, kuris veda bendruomenę tikslo link. Netobulos bendruomenės lyderis skiriasi nuo tobulos visuomenės, nors turi bendrų bruožų. Vienas iš jų tai, kad lyderiai netobulose bendruomenėse priima sprendimus, o tai yra analogija įstatymo sukūrimui. Nors netobulos bendruomenės tam tikra apimtimi yra savarankiškos, tačiau jos kartu egzistuoja kaip tobulos bendruomenės dalis, todėl jos privalo būti harmonizuotos su tobulos bendruomenės valdžia.

Įmonė – netobula bendruomenė. Antika.

Įmonių kūrimosi aušroje, įmonės veikė kaip bendruomenės, o ne individualių asmenų partnerystės išdava. Jos buvo kuriamos bendram tikslui pasiekti ir turėjo viešosios valdžios požymių.

Jau senovės Romos laikais šalia valstybės egzistavo ir mažesnės asmenų grupės ar jų junginiai, vadinamieji universitas arba societas (Roger Scruton & John Finnis, Corporate Persons, in 63 PROCEEDINGS OF THE ARISTOTELIAN SOCIETY 239, 242 (1989). Universitas peržengė dviejų individų partnerystės ribas ir sukūrė tarsi naują savarankišką subjektą. Romos laikais Universitas arba corpus buvo plačiai paplitęs jų pavyzdžiai yra amatininkų gildijos, laidojimo klubai, politiniai klubai, religinės organizacijos. Universitas turtas priklausė organizacijai ir jo nariai tiesiogiai valdyti naudoti ar disponuoti negalėjo. Universitas atskirumą nuo savo narių patvirtino ir juristas Ulpianas nurodydamas, kad corpus paskyrus atstovą teisiniams reikalams, turėtų būti laikoma, kad atstovas veikia corpus, o ne jo narių naudai. Be to, Universitas nebuvo ribotas savo narių gyvenimo trukme ar tarpusavio susitarimais, buvo galima jį paduoti į teismą nepriklausomai nuo narių pasikeitimo. Panašias savybes turėjo ir civitas (miestas) ir pati Romos imperija, tačiau pačios imperijos statusas buvo pabrėžiamas kaip aukštesnio junginio pavadinimu populus Romanus. Taigi juridiniai asmenys buvo mažos valstybės valstybėje.

Romos imperijos laikotarpiu taip pat egzistavo ir societas, kurie nebuvo juridiniai asmenys šiuolaikine prasme, o partnerystės pagrindu sukurta bendruomenė t.y. sujungus kelių asmenų turtą, nesukuriant atskiro asmens. Kiekvienas partneris atsakė savo įneštu turtu pro rata (proporcingai) ir nors įstatyme buvo nustatyta asmeninė partnerių atsakomybė, tačiau ir sujungtas turtas priklausė tiesiogiai partneriams bendrosios nuosavybės teise priešingai nei universitas atveju (REINHARD ZIMMERMANN, THE LAW OF OBLIGATIONS: ROMAN FOUNDATIONS OF THECIVILIAN TRADITION 451 (1990). Societas buvo apribotas partnerių gyvenimo trukme.

Juridinio asmens koncepcijos  raida viduramžių laikotarpiu

Viduramžių teisininkas Bartolus Sassoferrato universitas apibūdina kaip teisinę fikciją, kuri neturi sielos ar intelekto, todėl negali nusikalsti. Pirma turi būti atsakyta į klausimą ar universitas ir jo nariai turi būti atskirti. Kai kurie sako, jog ne, motyvuodami tuo, kad visuma negali skirtis nuo savo dalių. Jeigu kalbėtume apie realybę, jie būtų teisūs, tačiau vadovaujantis teisine fikcija universitas egzistuoja toliau ir išlieka tas pats ir praradęs savo narius.

Akivaizdu, kad Bartolus pasinaudojo Romos teisininkų sukurta universitas koncepcija – universitas yra atskiras subjektas ir gali egzistuoti netgi esant visiškam jo narių pasikeitimui. Bet kokiu atveju universitas turi stiprias sąsajas su savo nariais. Panašumas į politinę bendruomenę akivaizdus – pirma, (1) narių pasikeitimas neįtakoja tiek universitas tiek politinės bendruomenės (valstybės) egzistavimo. Pavyzdžiui, lietuvių tauta yra politinė bendruomenė, kuri yra priklausoma nuo šiuo metu gyvenančių žmonių, tačiau kartu ir pergyvenanti juos.

Viduramžių teisininkai patobulino romėnų juridinio asmens koncepciją pagrįsdami teiginį, kad juridinių asmenų prigimtis vis dėlto yra kvazi politinė, kadangi (2) kiekvienas juridinis asmuo turi teisę leisti įstatymus savo nariams (įsakymus). Be to, (3) įmonės administracija turi ir ribotą valdžią savo nariams. Taigi minėti faktai tik patvirtina, kad įmonė yra netobula politinė bendruomenė platesnėje bendruomenėje – valstybėje.

Tolesnė juridinio asmens koncepcijos bruožų raida

Atkreiptinas dėmesys, kad pradžioje korporacijos veikė kaip ne pelno siekiančios organizacijos (amatininkų gildijos, miestai, universitetai, religinės bendruomenės). Tačiau ilgainiui juridinio asmens koncepcija prigijo ir ją ėmė taikyti verslininkai. Laikui bėgant korporacijos įgijo ne tik šiuolaikinės įmonės savybių, bet ir viešųjų institucijų bruožų, kadangi turėjo (4) nuosavas kariuomenes (dabar tai saugos darbuotojai samdomi kariai) ir (5) demokratinius rinkimus (pavyzdžiui, akcininkų susirinkimai). Anglijoje ir Vokietijoje didžiųjų korporacijų darbuotojai save vadino visuomenės tarnautojais.

Valstybės buvo skeptiškai nusiteikusios juridinių asmenų, kaip pelno siekiančių organizacijų atžvilgiu, kadangi juos matė kaip darinius galinčius vengti mokesčių. Dar nepatikliau į įmones imta žiūrėti po finansinės griūties susijusios su Pietų jūrų kompanija, po kurios, priimtas garsusis Bubble act pagal kurį įmonės galėjo pradėti veiklą tik gavę karūnos čarterį arba parlamento leidimą. Tačiau šis aktas buvo apeinamas dalininkų sutarčių pagalba t.y. pasinaudojant partnerystės institutu. Vėliau priėmus Company act įmones buvo galima vėl steigti, tačiau reikėjo jas įregistruoti.

Valdžios elementas

Įmonė veikia per asmenis, kurie priima sprendimus. Viena iš įmonės savybių sprendimų priėmimo hierarchija. Paprastai visa įmonės sprendžiamoji gali sutelkta įmonės valdybos ir direktoriaus rankose. Žinoma šie įmonės organai turi galimybę deleguoti savo galias kitiems subjektams organams (įgalioti juos veikti įmonės vardu). Tačiau netgi, jeigu valdymo funkcijos įgyvendinamos per kitus asmenis, jų legitimumas kyla iš valdybos ir direktoriaus galių. Priešingai negu iš sutarčių kilęs sprendimų priėmimas paremtas laisva šalių valia ir derybomis (partnerystė), (6) įmonės sprendimai priimami „autoritariniu“ būdu.

Įmonės bendros gerovės siekimo prigimtis. Santykis su individualia gerove

Netobuloje visuomenėje (įmonėje) bendra gerovė reikalinga dviem pirminiams tikslams. Pirma, tai yra autonomijos ir vienybės su tobula bendruomene harmonizavimas. Antra, tai poveikis kaip įmonė save valdo savo autonomijos nuo tobulos visuomenės srityje.

Skirtumas tarp politinio sprendimo ir asmeninio ekonominio sprendimo yra tas, kad politikai yra priversti nepainioti savo asmeninių ir viešų interesų ir priimti sprendimą, kuris tenkintų visų interesus.

Pažymėtina, kad bendrąja prasme gėris yra tai, ko kiekvienas siekia. Kiekvienam subjektui gėris yra pasiektas tikslas nepriklausomai nuo to tikslo prigimties ar apimties. Gėris yra esybės pilnatvė, taigi bendruomenės gėris yra jos tikslas, kurio siekiama t.y. pasiekus tikslą bendruomenė pasieks pilnatvę. Kadangi bendruomenė sukurta siekti bendro tikslo, kuris yra visų narių interesų tenkinimas, tai įstatymai turi būti formuojami ne asmeninei naudai, o visos bendruomenės gėriui. Tironija atsiranda tada, kai asmeniniai interesai supriešinami su bendruomenės interesais.

Tačiau nereikėtų pamiršti, kad bendras gėris neprieštarauja individualiam gėriui ir yra su juo suderinimas, tiek kiek individualus gėris nesikerta su bendruoju. Dar daugiau, reikėtų pažymėti, kad bendras gėris ir yra kiekvieno bendruomenės nario interesų tenkinimas t.y. kiekvieno iš jų individualaus gėrio pasiekimas. Žinoma, siekiant gėrio visiems nariams iškart individualaus gėrio pasiekimas tampa ne toks efektyvus ir racionalus, todėl atsiranda bendruomenėje narių, kurie siekia tik individualaus gėrio, kadangi tokiu būdu jį pasiekti gali greičiau. Romos imperijos laikais buvo posakis „Geriau būti vargšu turtingoje imperijoje nei turtuoliu vargingoje.

Bendroji taisyklė, kad individualus gėris nėra subordinuotas bendruomenės gėriui, kadangi negalima siekti bendruomenės gėrio, jeigu tai pažeis individo interesus (tokie principai įtvirtinti ir Lietuvos teisėje pvz. asmeninės nuosavybės neliečiamumas, savo teisių įgyvendinimas tokiu būdu, kuris nepažeidžia kitų asmenų teisų. Žinoma yra ir išimčių, kaip turto paėmimas visuomenės poreikiams).

Kalbant apie teisės aktus, jie taip pat gali padėti įgyvendinti bendrąjį arba individualų gėrį, pavyzdžiui normos reglamentuojančios viešo parko naudojimą yra skirtos bendrojo gėrio siekimui, o normos, kurių pagrindu bendruomenės vadovui sumokamas atlyginimas yra kartu ir individualaus gėrio ir bendro gėrio siekimas, kadangi vadovui atlyginama individualiai ir paskatinama toliau dirbti bendruomenės naudai t.y. siekti bendro gėrio. Pažymėtina, kad netgi normos turinčios sankcijas padeda pasiekti tiek individualų gėrį nubaustajam ir bendruomenei (asmeniui, kuriam sankcija paskirta – auklėjamasis pobūdis ir bendruomenės saugumo didinimas t.y. pavyzdys kitiems).

Bendrojo gėrio koncepcijos taikymas įmonei

Kadangi jau įrodyta, kad įmonė yra tam tikra politinės bendruomenės forma, reikėtų išsiaiškinti, koks yra įmonės bendrasis gėris, kurio ji siekia. Sutartinės ir nuosavybės juridinio asmens koncepcijų šalininkai neabejotinai sakytų, kad tai akcininkų pelno maksimizavimas. Tačiau tik akcininkų interesų tenkinimas yra gerokai per siauras įmonės tikslams.

Visų pirma turtas nėra galutinis įmonės tikslas, o tik priemonė įsigyti prekes ar paslaugas, tai yra veiklos ir tikslų įgyvendinimo priemonė. Dar Tomas Akvinietis sakė, kad jeigu turtas būtų galutinis žmonių tikslas, ekonomistai būtų žmonių valdovai (ST. THOMAS AQUINAS, De Regimine Principum, bk. I, ch. 14, in AQUINAS: SELECTED POLITICAL WRITINGS).

Pažymėtina, kad investicijos grąža tai yra tik vienos bendruomenės dalies – akcininkų tikslas. Šio tikslo turi būti siekiama, tačiau per bendrojo gėrio arba įmonės tikslo siekimą. Įmonės valdymo organų tikslas yra užtikrinti visų įmonės grupių interesus: akcininkų, darbuotojų klientui ir visuomenės bendrąja prasme, bet ne tenkinti tam tikros interesų grupės tikslų. Poreikį įtvirtinti siauresnį nei valstybės įmonių bendrojo gėrio siekimą paskatino Delavero valstijos Aukščiausiais teismas pasisakydamas, kad įmonės direktoriai ir valdyba turi būti nepriklausomi. Nepriklausomumas tai žingsnis atgal nuo individulių interesų tenkinimo į bendrų interesų siekimą.(Douglas M. Branson, The Death of Contractarianism and the Vindication of Structure and Authority in Corporate Governance and Corporate Law, in PROGRESSIVE CORPORATE LAW 93, 99, Lawrence E. Mitchell, ed. 1995). Vis dėlto nors turtas yra gėris, tačiau jis tik vienas iš daugelio gėrių. Turtas tai tik priemonė pasiekti įmonės pagrindinius tikslus. Akcininko turto didinimas yra legitimus, jeigu jis suderinamas su įmonės bendruoju gėriu. Akivaizdu, kad akcininkas negali siekti savo tikslo be įmonės, kitu atveju jam įmonė nebūtų reikalinga, nes akcininkai naudotų savo turtą tiesiogiai savo pelno didinimui, o ne suteiktų įmonės bendriesiems tikslams siekti. Taigi akcininkų pelno siekimas yra neatskiriamai susijęs su įmonės tikslu, siekti bendrojo gėrio (viena iš sudedamųjų dalių).

Reikia paminėti, kad akcininkai taip pat nebūtinai gali siekti pelno, pavyzdžiui tokių akcininkų, kaip visuomeninės organizacijos ar valstybė tikrasis tikslas yra kitokių gėrių siekimas per įmonę (pavyzdžiui, valstybė būdama šilumos energijos tiekėjo akcininke gali siekti pagerinti šilumos vartotojų padėtį). Tai reiškia, kad akcininkų tikslai gali prieštarauti ne tik kitų įmonės interesų grupių tikslams, bet ir pačių akcininkų tikslai skirtis. Tačiau jeigu skiriasi įmonės bendrasis tikslas ir jos interesų grupių ne individualieji, kas riša visus individus ir jų grupes įmonėje? Taigi, įmonės ir visų interesų grupių tikslas efektyviai pagaminti/teikti ekonomiškai naudingą produkciją/paslaugas. Nors įmonę sudarančios grupės gali siekti savo tikslų, tačiau jas visas sieja įmonės tikslas, kuris kartu bendras ir įmonės interesų grupėms. Kiekviena įmonės interesų grupė turi savo individualius tikslus – darbuotojai atlyginimus, klientai optimalaus produkto, valstybės piliečiai mokestinių pajamų, kreditoriai laiku padengiamų įsiskolinimų, akcininkai pelno. Pažymėtina, kad privatus juridinis asmuo tenkina savo, kaip visumos narių interesus, t.y. tiek darbuotojų, akcininkų, administracijos ir kreditorių interesus. Privataus juridinio asmens administracija privalo išlaikyti balansą tarp visų minėtų interesų grupių, neteikiant pirmenybės nei vienai iš jų, valdyti įmonę taip, kad jos veikla būtų naudinga visiems išvardintiems įmonės interesantams, t.y. vykdyti savo fiduciarines pareigas. Akcininkų pelnas ir darbuotojų užmokestis yra tik dalis įmonės bendrojo gėrio. Nemokant darbo užmokesčio ar akcininkams nepaskirstant pelno, įmonė neegzistuotų, kadangi subjektai negalėdami siekti individualių tikslų neturėtų interesų kartu prisidėti prie bendro įmonės tikslo (darbuotojai nedirbtų, akcininkai neperduotų įmonei savo turto), o tai reiškia, kad įmonė yra individualių tikslų siekimo priemonė. Taigi lygiai kaip akcininkai negalėtų įgyvendinti savo tikslų be įmonės, taip pat ir įmonė negalėtų siekti savo bendro tikslo be akcininkų investicijų.

Įmonės bendrąjį tikslą apsprendžia klientas t.y. įmonės tikslas tenkinti kliento interesus gaminant produkciją, kuri jiems būtų reikalinga ir ekonomiškai naudinga. Įmonė norėdama pasiekti savo tikslą patirs išlaidų, kurios padengiamos per pelną., todėl pelnas yra būtinas įmonei egzistuoti ir siekti tikslo – klientų poreikių tenkinimo, t.y. didesnės politinės (tobulos) bendruomenės interesų grupių poreikių aprūpinimo, ekonominių gėrybių kūrimui būtinų tobulai bendruomenei.

Taigi galutinis viso verslo tikslas – gaminti produkciją, kurią norėtų įsigyti klientai. Ši vertybė yra pasiekiama per kitą t.y. individualų arba instrumentinį tikslą – pelno siekimą.

Teisės doktrina

Doktrinoje atsirado požiūris, kad įmonės administracija turi fiduciarines pareigas ne tik akcininkams, bet ir įmonei kaip tokiai, kadangi vykdant pareigas pačiai įmonei kaip visumai, kyla pačios įmonės vertė, kartu didėja ir akcininkų pelnas (Remus D. Valsan & Moin A. Yahya, Shareholders, Creditors, and Directors' Fiduciary Duties: A Law and Finance Approach, 2 VA. L. & BUS. REV. 1, 51 (2007)

Vis dėlto reikia atkreipti dėmesį į tai, jog siekiant bendrojo gėrio neturi būti užkeliama našta vienai grupei t.y. jos indėlis neturi būti neproporcingai didelis, kadangi bendro gėrio siekimas taps asmeninės naudos įrankiu.

(last visited Apr. 4, 2011) Toks požiūris taikomas dabartinėje įmonių teisėje, kadangi tą patvirtina ir tai, kad sėkmingiausių 2009 m. JAV įmonių sąraše (See Fortune 500, CNNMONEY.COM, http://money.cnn.com/magazines/fortune/fortune500/2009/full_list/) tik keletas kompanijų turėjo vienintelį ar pirminį tikslą siekti pelno ir tik 40 kompanijų tiesiogiai ar netiesiogiai turėjo nurodžiusios tokį tikslą. Minėtos įmonės turi daug kitų tikslų – darbuotojų, klientų gerovė, saugumo standartų užtikrinimas ir pan. Visi minėti tikslai yra dalis bendrųjų visuomenės tikslų.

Kitas faktas, kuris pagrindžia, jog įmonės pagrindinis tikslas nėra pelno maksimizavimas – tai patys investuotojai, kurie investuoja pinigus į įmonės veiklą ir siekia užtikrintų stabilių pajamų, bet ne rizikingų maksimalių.

Tobulos ir netobulos bendruomenių tarpusavio ryšys

Taigi visi bendruomenės nariai įdeda dalį darbo siekdami bendrojo įmonės ir individualaus savo gėrio. Sėkmingai įmonės veiklai būtina sąlyga, kad turi būti naudojamasi paskirstomuoju teisingumu, t.y. įmonės pelnas privalo būti paskirstomas „teisingai“, o kaštai negali būti perkeliami ant vienos grupės pečių arba netolygiai.

Galutinis įmonės tikslas nėra galutinis tobulos visuomenės tikslas, todėl pastarasis privalo būti harmonizuotas su įmonės galutiniu tikslu. Įmonės siekia dalinio tobulos bendruomenės galutinio tikslo – konkretaus produkto/paslaugos pagaminimo/suteikimo, o sprendimai priimami šioje bendruomenėje, be jokios abejonės įtakoja ir likusią visuomenės dalį, todėl sprendimai įmonėje negali būti priimami nemąstant, kokį efektą jie turės tobulai visuomenei.

Netobulos bendruomenės harmonizavimo našta tenka tobulos bendruomenės valdymo organams. Iš to seka dvi išvados: pirma, visuomenė turi teisę apriboti tokių įmonių, kurios siekdamos savo tikslų kenkia bendruomenei veiklą. T.y. būtina leisti siekti įmonės tikslo – visuomenei naudingos produkcijos, tačiau privalo būti atsižvelgiama ir į neigiamus padarinius ir kaštus. Gamindamos produkciją įmonės sukuria ir šalutinius ARBA išorinius produktus (būna neigiami ir teigiami), kuriuos bendruomenei reikia kontroliuoti (pvz. tarša ir pan.). Taigi įmonės yra ne tik ekonominiai instrumentai, bet ir socialinė ir politinės reikšmės institucijos, todėl tobulos bendruomenės valdžia prisiima atsakomybę už minėtų institucijų veiklos koregavimą.

Nors įmonės neturi galios leisti įstatymų ar priimti tiesioginių sprendimų dėl bendrojo tobulos bendruomenės gėrio, neabejotinai įmonės vadovybė gali įtakoti bendrą tobulos bendruomenės tikslą per savo sprendimus, susijusius su išorine arba šalutine produkcija ir pagrindinės produkcijos gamyba. Įmonės vadovybei turi rūpėti bendruomenės tikslai, kadangi jie kartu yra ir tobulos ir netobulos bendruomenės nariais.

Siekiant įmonės tikslo įmonės sprendimai privalo tenkinti visą netobulos įmonės bendruomenę. T. y negali būti perkeliami gamybos kaštai neproporcingai vienai bendruomenės daliai, kitaip nebus išlaikoma aukšta įmonės vertė, taigi sprendimai dėl įmonės tikslų bet kokiu atveju apima ir individulius grupių tikslus, kurie kartu yra ir tobulos bendruomenės bei netobulos bendruomenės tikslų dalis.

Valstybė būdama tobula visuomene apriboja tam tikra apimtimi įmonių veiksmus, kurie neatitinka tobulos bendruomenės interesų. Įmonės yra puikus visuomenės gerovės variklis, tačiau nekontroliuojamos, jos gali virsti grėsme. Jungtinių Amerikos Valstijų Aukščiausiasis Teismas byloje CTS Corp. v.Dynamics Corp. of America pripažino, kad valstybė gali reguliuoti įmonių veiklą, net jeigu tai reikštų kišimąsi į privataus verslo sandorius. Valstybė privalo užtikrinti stabilius santykius ir įmonės bendruomenės viduje.

Įmonių teisėje pastebima ir tai, jog įmonės administracija privalo veikti įmonės naudai, o ne vien akcininkų. Delavero valstijoje pripažinta, kad yra dvi pagrindinės įmonės valdymo organų pareigos – priimti protingus ir pasvertus sprendimus ir neveikti savo asmeniniais interesais. Delavero teismai pripažino, kad fiduciarinės pareigos kyla įmonei, o ne išimtinai akcininkams (Malone v. Brincat, 722 A.2d 5, 10 (Del. 1998). Minėta pozicija dominuoja ir Delavero įmonių teisėje, kadangi netgi, jeigu įmonės vadovas keičia įmonės statutą ir tam pritaria akcininkai, įmonės valdyba gali vetuoti tokį sprendimą. Delavero teismai reikalavo iš direktorių veikti įmonės naudai ne tik vadovautis akcininkių nuomone (Paramount Commc'ns, Inc. v. QVC Network, Inc., 637 A.2d 34, 42 (Del. 1994).

Delavere įtvirtintas unocal testas kuris reiškia, kad įmonės administracija gali imtis gynybinių priemonių, jeigu įmonei kyla grėsmė. Turi būti tenkinamos dvi sąlygos – (1) pakankama grėsmė įmonei ir (2) gynybinių priemonių adekvatumas. Paramount Communications, Inc. v. Time, Inc. byloje teismas pasisakė, kad valdymo organų pareiga veikti ne akcininkų interesais, o visos įmonės naudai. Minėtoje byloje administracija nesutiko su akcininkais, parduoti įmonę ir teismas nurodė, kad nors akcininkai turi interesą įmonėje, tačiau administracijos interesas platesnis t.y. išsaugoti įmonės veiklos kryptis kultūrą.

Credit Lyonnais Bank Nederland N.V. v. Pathe Communications Corp. byloje teismas pasisakė, kad įmonės nemokumo atveju administracija nėra tik kreditorių atstovas, o veikia visos įmonės naudai t.y. ją sudarančios bendruomenės.

Išvados

1. Įmonės kaip netobulos visuomenės koncepcija gali būti pasitelkta suprasti ryšius tarp įmonės ir jos narių (vidiniai ryšiai) bei valstybės ir visos bendruomenės (išoriniai).

2. Įmonės administracija veikia kaip mediatorius tarp visų įmonės grupių t.y. administracija harmonizuoja santykius viduje ir išorėje, yra atsakinga už įmonės bendrojo tikslo siekimą ir pašalinio efekto mažinimą.

3. Ši įmonių teisės paradigma yra grindžiama ne tik teorija, bet ir praktika, kadangi teorija glaudžiai siejama su praktiniais pavyzdžiais, tokiu būdu orientuojama įmonių vadovybę kaip tinkamai naudoti jiems suteiktas valdymo galias, kurios veikia ne tik įmonę, bet ir visą tobulą bendruomenę.

Įrašas parengtas remiantis THE CORPORATION AS IMPERFECT SOCIETY by BRIAN M. MCCALL,*DELAWARE JOURNAL OF CORPORATE LAW [Vol. 36, 2011] p. 510 – 575.